Oligonukleotidai yra nukleorūgščių polimerai su specialiai sukurtomis sekomis, įskaitant antisensinius oligonukleotidus (ASO), siRNR (mažas trukdančias RNR), mikroRNR ir aptamerius. Oligonukleotidai gali būti naudojami genų ekspresijai moduliuoti per įvairius procesus, įskaitant RNRi, tikslinį skaidymą per RNazės H tarpininkaujamą skilimą, sujungimo reguliavimą, nekoduojančią RNR represiją, genų aktyvavimą ir užprogramuotą genų redagavimą.

Dauguma oligonukleotidų (ASO, siRNR ir mikroRNR) hibridizuojasi su tikslinio geno mRNR arba pre-mRNR per komplementarią bazių porą ir teoriškai gali selektyviai moduliuoti bet kurio tikslinio geno ir baltymo, įskaitant daugelį „neterapinių“ tikslinių, ekspresiją. Aptamerai turi didelį afinitetą tiksliniam baltymui, panašų į tretinę antikūnų struktūrą, o ne į seką. Oligonukleotidai taip pat turi kitų privalumų, įskaitant gana paprastus gamybos ir paruošimo būdus, trumpus vystymosi ciklus ir ilgalaikį poveikį.

Palyginti su tradiciniais mažų molekulių inhibitoriais, oligonukleotidų kaip vaistų naudojimas yra iš esmės naujas metodas. Oligonukleotidų potencialas tikslioje genetikoje padidino entuziazmą gydyti vėžį, širdies ir kraujagyslių ligas ir retas ligas. Naujausi FDA patvirtinimai dėl Givosiran, Lumasiran ir Viltolarsen įtraukė RNAi arba RNR pagrindu veikiančias terapijas į pagrindinę vaistų kūrimo kryptį.